Kiek kainuoja žmogaus išgelbėjimas?

Ateina akimirka, kai gyvenime staiga pasikeičia viskas! Štai ir noriu dabar su jumis pasidalinti kaip tai įvyko.
Viskas prasidėjo maždaug prieš kelta metų t.y. maždaug 2003metais. Aš buvau paprastas vaikinas gyvenantis šiame pasaulyje iš pažiūros niekuo nesiskyriau nuo kitų... Bet iš tikrųjų aš buvau tuo metų labai prislėgtas ir vienišas, nes aš mačiau, kad manęs nei vienas žmogus nepriima tokio, koks aš esu ir net patys geriausi draugai nesugebėjo manęs priimti ir tai buvo labai skaudu... Po kai kurių įvykių mane iš viso apleido draugai ir aš likau vienas, netgi visą vasarą praleidau vienas namie, nes niekas su manim nenorėjo bendrauti (deja žiaurus tas pasaulis)... Ir aš visą laiką bandžiau dėl to kaltinti kitus, pradėjau jų nekęsti, bet tai nepadėjo nugalėti vienatvės. Ir jau netekdamas prasmės gyvenime bandžiau, netgi nusižudyti. Bet ačiū Dievui, Jis man neleido numirti... Ir visame tame, kai man būdavo labai sunku ir aš niekam negalėjau išsipasakoti, tada aš kreipdavausi į Dievą. Aš visada tikėjau Juo, nors per daug nesidomėjau. Tada aš pačiu sunkiausiu momentu kreipdavausi ir sakiau Dievui: „Dieve, prašau suteik man draugų, duok man džiaugtis kaip ir kitiem žmonėms gyvenimu, aš viską padarysiu ir vaikščiosiu į bažnyčią ir melsiuos Tau kiekvieną dieną...“ Ir dar kai tarkim reikėjo kokį kontrolinį parašyti, arba kai reikėjo išsisukti nuo kokių reketininkų, kurie atiminėdavo pinigus aš kreipdavausi į Jį ir prašiau Jo pagalbos. Ir įsivaizduojat, Jis man padėdavo, apsaugodavo mane. Bet aš greitai pamiršdavau Jam savo pažadą melstis,eiti į bažnyčią.... Ir vėl man nesisekdavo ir vėl aš nebenorėjau gyventi....
Bet vieną dieną aš sužinojau, kad mano sesė pradėjo vaikščioti į kažkokią baptistų bažnyčią. Na ir kažkaip,vieną dieną, pradėjome kalbėti apie Dievą, koks Jis yra. Aš sakiau, kad Jis yra maždaug žmogeliukas sėdintis ant debesėlio ir vykdantis mano norus, o ji teigė, kad Dievas yra Dvasia ir yra visur! Ir mes pradėjom ginčytis, ir tada ji sako, kad ateičiau į bažnyčios jaunimo susirinkimą, ten yra vienas žmogus, kuris mėgsta pasiginčyti, tai galėsi su juo pasiginčyti, na sakau gerai,ateisiu... na atėjo šeštadienis ir jaunimo susirinkimo laikas, galvoju nueisiu įrodysiu savo tiesą...:) bet nuėjęs visai nenorėjau ginčytis, kažkaip baugiai pasijaučiau...ir atėję i jaunimo kambarį išsidalinom Naujuosiuos Testamentus ir pradėjom nagrinėti (tai buvo pirmas kartas kai laikiau savo rankose bibliją ir skaičiau ją) aišku aš tada nieko nesupratau... Bet man labai patiko bendrauti su bažnyčios jaunimu, jie mane priėmė kaip seną pažystamą, net nežiurėjo į mano silpnybes, nesijuokė iš jų...
Grįžęs po jaunimo susirinkimo namo pamačiau kaip, vakarę, mano sesė skaito bibliją, tad aš priėjęs paprašiau, kad ji su manimi kartu paskaitytų ją, ir mes tada pradėjom skaityti ir nagrinėti bibliją... Po to aš nuėjau sekmadienį į bažnyčią, nes ir vėl norėjau susitikti su jaunimu. Man bažnyčioje pasirodė įdomu, tad ir taip pradėjau vaikščioti šeštadieniais ir sekmadieniais į bažnyčią. :)
Bet vieną dieną, kai mama sužinojo apie tai kur mes su sese einam, pradėjo drausti, nes mama yra sentikė, o mes vaikščiojom į baptistų bažnyčią ir ji manė, kad tai sekta (nors ir pripažinta Lietuvos respublikos įst. kad tai bažnyčia)...ir ji mum pradėjo drausti vaikščioti tenai ir aš nesupratau kodėl, bet aš norėjau vaikščioti į bažnyčią ir per ašaras prašiau mamos suvokti, kad man ten patinka, ir aš ten pažįstu Dievą, ten turiu draugų ir pan. bet mano mama to nesuvokė. Bet vis vien aš ėjau nors ir slapčia nuo mamos.
Ir atėjo vasara, sužinojau, kad vyks krikščioniška stovykla ir aš labai norėjau dalyvauti joje. Mano sesė taip pat norėjo važiuoti į ją, bet deja mes neturėjom pinigų abiem važiuoti į stovyklą ir mano sesė pradėjo dirbti, ir galvojo užsidirbs sau ant stovyklos. Bet kai uždirbo pinigus ji atidavė juos man, kad važiuočiau į stovyklą, aš labai apsidžiaugiau ir dabar suprantu, kad tai buvo man labai didelė Dievo dovana... Ir aš nuvykau į stovyklą. Ten pamačiau, kad yra daugiau jaunimo, kuris tiki Dievu, kurie vaikšto į bažnyčias, susiradau naujų draugų ir pan. Ir ten aš girdėjau kaip kiti žmonės pasakoja apie Dievą, koks Jis yra - kad Jis myli mane, kad Dievas sako, kad aš esu nuodėmingas ir kad toks negaliu bendrauti su Dievu. Dar atsimenu liudijimą vieno žmogaus, kad jam buvo panaši situacija kaip ir man, jam mama neleido lankyti bažnyčios, bet Dievas padėjo ir pakeitė jo mamos širdį... Ir visame tame, girdėjau garsų Dievo kvietimą "ATEIK", per žmones girdėjau kaip Dievas man kalbėjo aš išspręsiu visus tavo sunkumus, padėsiu tau, išgelbėsiu tave iš pražūties... Bet, deja neatradau drąsos išeiti ir paprašyti Dievo, kad Jis man padėtų, bijojau, kad kiti juoksis iš manęs ir vėl aš busiu nesuprastas, atstumtas...bet stovykloje įtikėjo vienas iš mūsų jaunimo grupės narių ir pakvietė Jėzų į savo širdį, ir jis labai tuo džiaugėsi... Tuo ta stovykla ir užsibaigė... aš toliau vaikščiojau į bažnyčią... Bet vieną rytą važiuodamas su tuo įtikėjusiu draugu į bažnyčią aš staigiai pajaučiau norą, kad man reikia išgelbėjimo, kad aš noriu išeiti į priekį ir pakviesti Jėzų į savo širdį, atsiprašyti už visus blogus darbus; ir sakau draugui, butu gerai, kad pastorius kviestų į priekį atgailauti, bet jei nekvies tada tiek to gal kita kartą, bet jis sako, nebijok, einam pas pastorių ir viską papasakosim, kad tu norėtum pakviesti Jėzų i savo širdį, taip mes ir padarėm. Pamaldu metu, vienas brolis pamokslavo ir po jo kvietė išeiti tuos, kurie suprato, kad Dievas myli juos, kurie suvokė, kad jiem reikia išgelbėjimo...ir aš tada išėjau ir meldžiausi... Ir galėjau ištarti tik kelis žodžius: "atsiprašau už savo nuodėmes,atsiprašau, kad skaudinau Tave, atleisk man..." ir po to man padėjo pabaigti tą maldą pamokslininkas... Ir mano gyvenimas pradėjo keistis, po tos dienos, aš staiga suvokiau, kad Dievas nenori, kad daryčiau blogus darbus, ir tada aš dar rūkiau ir niekaip negalėjau mesti, (rūkydamas įsivaizduodavau esąs kažkas ypatingas,bet dabar mąsčiau: “juk aš esu Dievo vaikas“). Tad ne už ilgo mečiau rūkyti - atidaviau pusbroliui cigarečių pakelį ir sakau, nuo šios dienos daugiau neberūkysiu, ir nuo tada aš jau niekada neberūkiau... Pradėjau daugiau skaityti Bibliją. Dievas atvėrė man akis, aš pradėjau matyti ką Jis man nori pasakyti per savo Žodį. Tarkim man buvo sunki diena, aš jaučiausi blogai, ar iš manęs pasijuokė... Ir Jis man tada sako per savo Žodį:
Mato evangelija -
5:3 Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.
5:4 Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.
Ir vieną dieną aš beskaitydamas bibliją radau jos gale kvietimą priimti Jėzų ir ten buvo pateiktos eilutės, kurios labai prilietė mano širdį ir aš suvokiau tikrąjį išgelbėjimo kelią, t.y. JĖZŲ. Aš suvokiau, kad Jis yra vienintelis kelias į išgelbėjimą ir kad tik per Jį yra atleidžiamos nuodėmės...ir tada Dievas mane pripildė savo Šventąją Dvasia ir aš suklupau ir prašiau, kad Jis padėtų man eiti Jo keliu, kad aš pripažįstu ir suvokiu Jo auką dėl manęs ir viso pasaulio...tada manau įvyko tai, kas vadinama dvasiniu atgimimu, aš pradėjau verkti kaip mažas kūdikis ir džiaugtis išgelbėjimu... Manau mano gyvenimo kelyje pasitaikė toks įvykis, kai aš viešai išpažinau Jėzų ir asmeniškai suvokiau, kad Jis yra mano Gelbėtojas, bet manau tikrasis atgimimas įvyksta ne tada kai mes tik žodžiais išpažįstame Jėzų, bet kai asmeniškai suvokiam Jo auką! Ir tai yra pati nuostabiausia diena, nes tada mes gimstame Dievo dvasinėje šeimoje ir tampame Dievo vaikais! Tad džiugu, kad Dievas pakeitė mano gyvenimą tokiu nuostabiu būdu, ir tokiu laiku, kol esu jaunas ir nepridaręs daug nuodėmių... Šiandieną Dievas kalba ir tau, Jis sako: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“
O koks bus tavo sprendimas?
Tu gali pakviesti Jėzų dabar į savo širdį! Tad kas tau sutrukdys tai padaryti?
2008-12-02 – Ir iki šiol Dievas yra su manim. Ir Jis galingai veikia mano ir mano šeimos gyvenime. Prieš penkis mėnesius mano tėtis susirgo kraujo vėžiu. Jam buvo labai blogai su sveikata, buvo mažai vilties, kad pagys. Tačiau mūsų šeimos viltis tapo Dievas, tėtis pradėjo tikėti, kad tik Dievas gali jį išgelbėti. Ir mano tėtis bendraudamas su pastoriumi suvokė, kad jam reikia visu pirma sielos išgelbėjimo, reikia kad Dievas ji apvalytu iš vidaus ir jei bus Dievo malonė tokia tai Dievas ir išgydęs jį. Jie pasimeldė su pastoriumi dėl visko. Po kiek laiko buvo tėčiui priepuoliai ir jis laukė daktarės. Ir sakau pasimeldžiam, kad sulauktum daktarės. Ir mes meldėmės tėtis šaukėsi Dievo ir prašė Jo išgelbėjimo, prašė kad Dievas jam atleistu ir pakvietė Jėzų ateiti į savo širdį. Tada aš atsiminiau, Dievo pažadą: „ jei tu įtikėsi, įtikės ir tavo šeima“ kuri, gavau pačiais pirmaisiais savo tikėjimo Dievu.metais. Tada supratau, ką Dievas pažadėjo tą ir įvykdys. Ir po to karto pas tėti neberado nei vienos blogos ląstelės, Dievas panaikino vėžį, Aleliuja!